Jurgita Gaukštė / L. Riaubaitės nuotr.
„Rusija savo tikrąją, masinę ir mainstryminę „kultūrą“ pademonstravo Bučoje ir kituose nusiaubtuose miestuose […]. Dabar, deja, tai tapo ryškiausia Rusijos „kultūros“ vizitine kortele pasaulyje. Tą jau balsu kalba ir patys rusų intelektualai, sakydami, kad rusų kultūra žlugo vasario 24-ąją”,- rašoma lrt.lt interviu su Kristina Sabaliauskaitė (2)“.
Pasaulyje vyksta didžiuliai kultūrų pokyčiai, vienos kultūros stulbinančiu greičiu vystosi, kitos žlunga. Rusijos karas prieš Ukrainą – tai kova tarp skirtingų kultūrų. Ukrainos žmonės dėl laisvės, dėl vertybių pasiruošę paaukoti gyvybes. Taiklių įžvalgų apie dabartinius kultūrų pokyčius pateikia Pasaulio vertybių tyrimas „World Values Survey“ (7). Tai tarptautinis Pasaulio vertybių tyrimas, reprezentuojantis 95 % pasaulio populiacijos. Atliekamas bangomis kas 5-7 metus nuo 1981-ųjų. Pateikiami empiriniai įrodymai apie didžiulius kultūrinius pokyčius ir paradoksaliai tam tikrų išskirtinių kultūrinių tradicijų išlikimą. Politologų R. Ingleharto ir C. Welzelio atlikta Pasaulio vertybių tyrimo duomenų analizė teigia, kad pasaulyje vyrauja dvi pagrindinės dimensijos, per kurias atsiskleidžia kultūrų įvairovė. Viena iš dimensijų man atrodo ypač aktuali šiandien – tai kultūrų pasiskirstymas tarp išgyvenimo ir saviraiškos vertybių.
Pasaulio kultūrų žemėlapis, 2020. Pasaulio vertybių tyrimas.
Išgyvenimo vertybės. Kaip išgyventi piramidės viršūnėje?
Išgyvenimo vertybės pabrėžia fizinį-ekonominį saugumą. Vertinami materialūs dalykai – žemės hektarai, pinigai, daiktai, jachtos. Atskiras žmogus nėra vertybė. Pagrindinė motyvacija vedama nerimo baimės, kad būtina apsisaugoti nuo pavojaus. Žemas pasitikėjimo lygis. Žemas tolerancijos lygis, kitaip mąstantis ar atrodantis žmogus – yra grėsmė. Užsidarymas savo ląstelėje (šeimoje, šalyje) – viską reikia turėti savo, nes negalima pasitikėti, niekas nebendradarbiaus, kiti nepasirūpins. Griežti intelektiniai-socialiniai apribojimai žmogaus autonomiškumui, veiksmo ir minties suvaržymai. Mažas gyventojų politinis aktyvumas. Išgyvenimo vertybės eina koja kojon su autoritariniu valdymu. Tyrimas rodo, kad Rusijos kultūrą atspindi išgyvenimo vertybės. Jos padeda žmonių grupei apsisaugoti ir išgyventi sudėtingais laikotarpiais tol, kol nepradeda kenkti žmogui. Liūdna, kad dabartinėje situacijoje Rusijos kultūroje žmogus nesvarbus, vyrauja panieka žmogui. Tai susiję su beribe autoritarine galia, kuri pristatoma kaip vienybė (angl. one-ness), o iš tiesų yra autoritarinio lyderio diktatūra AŠ-ybė (angl. ME-ness). Ir kuo piramidės viršuje sėdintis yra galingesnis, tuo didesnės paniekos yra verti esantys „žemesniuose“ lygiuose.
Saviraiškos vertybės. Drąsa ir laisvė – vertybės, dėl kurių aukojama gyvybė.
Kitokią kultūrą žymi saviraiškos vertybės, susijusios su aukštu pasitikėjimo ir įvairovės tolerancijos lygiu. Žmonių skirtingumas yra vertybė. Svarbi gyventojų saviraiška, visuomeninis aktyvumas, dalyvavimas sprendimų priėmime, ekonominiame-politiniame gyvenime. Didelis dėmesys gyvenimo gerovei, sveikatai, švietimui, gamtos išsaugojimo klausimams. Tikėjimas, kad bendradarbiavimas tarp grupių, šalių padeda spręsti kompleksiškas globalias problemas. Būdingas demokratinis valdymas. Saviraiškos vertybės labiausiai išreikštos Skandinavijos šalyse, Jungtinėje karalystėje. 2016-aisiais metais Leonidas Donskis rašė, kad Putino Rusiją domina ne tikras karas su iš tikrųjų galinga jėga (tokio karo ji ilgai nepakeltų ir tai pati puikiai suvokia), o mažiausiai apsaugotų pasaulio vietų nusiaubimas. „Tai gali būti Ukraina ir Sirija – vietos, kuriose gali įvykti kas tik nori, vis tiek niekas to nelaikys pasaulio pabaiga. Niekas tų šalių iš tikrųjų neužjaučia tiek, kad protestuotų prieš atvirą jų naikinimą. Tai niekieno žemė, kurioje gyvybė ir orumas netenka vertės“. Iš sovietų okupacijos išsilaisvinusios šalys nuo 1990-ųjų stipriai pajudėjo nuo išgyvenimo vertybių link žmogaus saviraiškos vertybių. Sustiprėjo bendradarbiavimas tarp šalių sprendžiant globalius klausimus. Visi atgimimai, Prahos pavasaris ar Lietuvos Sąjūdis, siekiant išsivaduoti iš komunistinio režimo suteikė skausmo, bet ir sustiprino tokias vertybes, kaip atjauta, drąsa ir laisvė. Stebina viso pasaulio šalių gebėjimas susitelkti ir padėti Ukrainai.
Kur išsiskyrė Ukrainos ir Rusijos kultūros?
Neseniai buvo publikuoti 2017-ųjų metų Pasaulio vertybių tyrimo duomenys iš Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos ir Olandijos (7). Tyrimas parodė, kad nors kultūriškai pagal pasaulėžiūrą Ukraina yra artimesnė Rusijai, negu Lenkija ar Olandija. Atsirado kelios vertybinės dimensijos, pagal kurias Ukrainos ir Rusijos keliai išsiskyrė. Pavyzdžiui, tyrimas parodė, kad Rusijos gyventojai patenkinti esama politine sistema, tuo tarpu Ukrainos – ne. Ukrainos visuomenė signalizuoja stiprų demokratijos poreikį. Pagrindiniai dalykai, skiriantys Rusijos ir Ukrainos pasaulėžiūrą: tai Ukrainos gyventojų stipriai išreikšta svarba gyventi demokratijoje, daug didesnis pasitikėjimas Europos sąjunga bei žmonių išreikštas artumo Europai jausmas (angl. closeness to Europe).
Pasaulio vertybių tyrimas atliekamas nuo 1981-ųjų. Duomenys rodo, kad kuo ilgiau šalis yra EU narė, tuo labiau jos vertybės artėja link ES steigėjų vertybių, t. y. link pasaulietinių-saviraiškos vertybių. Jeigu Ukraina judės ta kryptimi, teks nutraukti ryšius su „Motina Rusija“. Ir Rusija tokio pokyčio negali pripažinti, tad vyksta kultūrų ir pasaulėžiūrų karas.
Cikliškas ir linijinis laikas ne tik apie Rytus ir Vakarus.
Kristina Sabaliauskaitė knygoje „Petro imperatorė“ aprašo Rusijos kultūrą XVII amžiuje (3). Jeigu pasaulio vertybių tyrimas būtų atliktas tuo laikotarpiu, greičiausiai Rusijos kultūra būtų atvaizduota panašioje vietoje su tomis pačiomis išgyvenimo vertybėmis. Kristina Sabaliauskaitė kalba, kad Rusijos kultūrą apibūdinant svarbus laiko elementas. Ji sako, kad vakarai gyvena pagal linijinį laiką, o Rusija pagal ciklišką laiką. Kiek kitu kampu esu rašiusi apie cikliško ir linijinio laiko skirtumus čia->>. Nors cikliškas laikas labiau būdingas rytų kultūroms, cikliško laiko sąvoka taip pat svarbi, kai kalbame apie vidinį tobulėjimo procesą, vertybių, nuostatų ir mąstysenos kismą. Pavyzdžiui, dažnai reikia, kad apsisuktų keli pokyčių ciklai, kad organizacija ar šalis išmoktų pamokas ir transformuotųsi prisitaikydama prie pasikeitusio konteksto, o galiausiai įgytų gebėjimą nuolat evoliucionuoti. Evoliucija susijusi su cikliškumu, tačiau – tai ciklai besivystantys spirale. Kaskart vis tobulėjama, vystymasis vyksta remiantis istorija, išmoktomis pamokomis, su pagarba prisiimant atsakomybę už praeitį ir ateitį.
Autoritarizmo sąlyga – kontroliuoti praeitį, dabartį ir ateitį.
„Petro imperatorės“ skaitytojai dalijasi, kad nors rašoma apie XVII amžių, daugelis vietų primena dabartinius įvykius, atrodo, niekas nepakito. Rusijos pavyzdys labiau primena uždarą ciklą, užburtą ratą, iš kurio neišeinama šimtmečiais. Istorija ignoruojama, faktai keičiami, iškraipoma tiesa. Vienas iš būdų išlaikyti diktatūrą ir likti galios viršūnėje – valdyti tiesą. Būtina kontroliuoti ir esant reikalui keisti praeitį, dabartį ir ateitį. Tai būdinga autoritariniams režimams. Pavyzdžiui, šiuo metu Kinija Honkonge keičia istorijos vadovėlių skyrius, ir po truputį Honkongo istorija keičiama Kinijos istorija. Rusijos atveju turime Sovietų karių-išvaduotojų istoriją. Žiaurūs nusikaltimai žmonijai įvykdyti Bučoje ne tik neigiami, bet ir apdovanojami kaip karo pasiekimai. Tokią galią turėdamas valdantysis yra visagalis. Kuo galingesnis jis tampa, tuo bejėgiškesni ir priklausomi turi būti piliečiai. Tiek visagalybė, tiek jos pakeleivė priklausomybė atima iš žmogaus identitetą, nutrūksta ryšys su savimi ir savo šaknimis. Tokia visagalybė signalizuoja ir adekvataus ryšio neturėjimą su išore. Reikalingas tam tikras pažeidžiamumas, atvirumas, savo ribotumo pripažinimas, kad išlaikyti ryšį su dabartiniu tikru kontekstu ir pripažinti, kad šalies vadovybė neturi visų atsakymų ir turės keistis, norėdama adaptuotis prie sparčiai besikeičiančio pasaulio. Rusijai elgiasi taip tarsi pasaulis nesikeistų. Rusijos galingųjų sprendimai tokie patys ar XVII amžius, ar antrasis pasaulinis karas, ar 2022-ieji. Negalėdama pripažinti nemalonios tiesos apie problemas savo šalyje, apie stagnavimą, projektuoja tai į pasaulį ir elgiasi tarsi pasaulis kelis šimtus metų nebūtų pakitęs. Sukimasis uždarame cikle kalba apie uždarą sistemą. Gamtoje uždara sistema miršta. Tik nežinau, kiek tai uždara sistema, kiek tai spirale cikliškai vykstanti involiucija – nenutrūkstamas menkėjimas. Vienas po kito nesibaigiantys Dantės pragaro ratai.
Kadras iš filmo „Stalker“. Rež. Andrej Tarkovskij, 1979.
Klausimui „Kas aš esu?“ svarbu istorija ir atmintis.
Perteklinė kontrolė ir istorijos neigimas – daro didelę žalą šalies kultūrai, žmonių emocinei sveikatai. J. Sacks knygoje „Moralė“ (4) rašo, kad klausimui „Kas aš esu?“ labai svarbu istorija, atmintis, kaip aš pasakoju savo pasakojimą ir įprasminu praeitį, kuri padarė mane tuo, kas aš esu, ir tą pasakojimą svarbu saugoti ateinančių kartų labui. „Be atminties nėra tapatybės, o be tapatybės esame dulkės ant begalybės paviršiaus“. J. Sacks rašo, kad kultūra, kuri nutraukia praeities ir ateities ryšius galų gale išardys sandraugos grandinę ir tęstinumą, kad jokia karta negalės savęs sieti su kita. „Žmogus bus ne geresnis nei vasarinė musė“.
Apmąstydama šių dienų įvykius kalbu apie Rusijos masių kultūrą, ir suprantu, kad yra nedidelis procentas gyventojų, nepasidavusių režimui. Rusijoje yra kolegų organizacijų psichologų, kurie rašė iki buvo įvesta visiška žodžio laisvės cenzūra. Jie rašė, kad tai, kas vyksta Rusijoje panašu į smurtą šeimoje. Kai smurtaujama prieš savo šeimos narius ir reikalaujama tylėti bei saugoti paslaptį. Jie rašė, kaip savo tėvams rodo informaciją iš Ukrainos, ir dalijosi išgyvenantys gėdą dėl užtikrinto tėvų tikėjimo, kad tai dezinformacija. Tam, kad įvyktų kultūros vystymasis išaugant senąją Rusijos masėms būdingą pasaulėžiūrą, tektų pripažinti tikrą istoriją, pripažinti padarytas klaidas ir nusikaltimus. Dažnai žmogaus, o juo labiau masių psichika pasirenka neigti tiesą. Kas kad melas – užtat stabilus. Augimas reikalauja patirti gėdą ir kaltę, nes augimą, naujos pasaulėžiūros ir vertybių įsileidimą psichika suvokia kaip praeities išdavystę. Tam kad augti svarbus ne fasadas, o vidinė stiprybė ir širdies drąsa. To šiomis dienomis mokomės iš Ukrainos.
Nevilties kultūra.
Norėtųsi pabaigti viltingai, tačiau viskas pernelyg primena „Nevilties miestą“, brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių distopinį romaną, slapčia atspausdintą 1974-aisiais (5). Autoritarinis režimas, cenzūra, absoliuti kontrolė, o galingieji nepaliauja stebėtis, kas tiems žmonėms negerai, dėl ko susisprogdino buvęs bičiulis, palikęs laišką:
„Visiems šio išgamiško pasaulio galingiesiems!
Aš nekenčiu melo, bet jūsų tiesa dar blogesnė už melą. Jūs pavertėte miestą tvartu su patogumais, o Miesto piliečius – sočiomis kiaulėmis. Aš nenoriu būti sočia kiaule, bet nenoriu būti ir kiauliaganiu, o trečios galimybės jūsų žiaumojančiame pasaulyje nėra. Jūs jaučiatės teisūs ir todėl esate savimi patenkinti nemokšos, nors kadaise daugelis jūsų buvo tikri žmonės […]. Žodžiai jūsų neveikia, todėl aš juos patvirtinu savo mirtimi. Gal jums pasidarys gėda, gal baisu, o gal – tiesiog nejauku savo tvarte. Tai viskas, ko aš dar galiu tikėtis. Tegul Viešpats nubaudžia jus už jūsų nuobodulį! Tai ne mano žodžiai, bet po jais aš žavėdamasis pasirašau“.
Nesuvokiama skausmą ir siaubą kelianti Rusijos agresija Ukrainoje, sugriauti miestai man atrodo tarsi Rusijos vidinio pasaulio projekcija į išorę. Kad ir kaip bėgo nuo tiesos, išprojektavusi į išorę savo savastį Rusija dabar renkasi pasaulio valstybių atspindėjimą, kokia ta tikroji tiesa, koks tikrasis portretas. Savo vidinį pasaulį, savo kultūrą Rusija pavertė „radioaktyvia zona“. Nors blogis peržengia žmogiškumo ribas, rašo blogio sampratą tyrinėjanti dr. Daiva Tamošiūnienė (6), vis tik „blogio mastas yra baigtinis […]. Neišmatuojamas skausmas baigiasi arba baigiasi tai, kame jis pasireiškia“. Tokiais savinaikos mastais Rusijai vidinio pasaulio gali nepavykti išsaugoti. Tuo tarpu Ukraina griaunama tik išoriškai. Viliuosi, kad su tokiu sutelktumu ir palaikymu bus atstatyta, sustipės ir atgims iš naujo.
Šaltiniai:
- Donskis Leonidas. Karas kaip pramoga. 15min.lt, 2016 m. sausio 11 d. Nuoroda ->>
- Sabaliauskaitė Kristina. Tebėra kažkokia rusiška psichinė patologija – suvokus savo menkumą, suniokoti tai, kas gražiau ir pranašiau. Lrt.lt, 2022 balandžio 21 d. Nuoroda ->>
- Sabaliauskaitė Kristina. „Petro imperatorė“ I-II dalis. Baltos lankos, 2019, 2021.
- Sacks Jonathan. Moralė. Bendrasis gėris permainų laikais. Tyto alba, 2021
- Strugackij Arkadij ir Strugackij Boris. Nevilties miestas. Kitos knygos, 2018.
- Tamošaitytė Daiva. Blogio samprata Sri Aurobindo Dieviškajame gyvenime. LOGOS 85, 2015 gruodis.
- https://www.worldvaluessurvey.org Nuoroda ->>
Taip pat kviečiu skaityti/klausyti:
Kolektyviniai sapnai karo laikotarpiu – Dieve, tai mano namai!
Kultūra ir vertybės krizės laikotarpiu – pokalbio podcast’as
