Šią savaitę pasaulyje minima Pasaulinė vertybių diena (World Values Day). Man ji tapo visa savaite rimto ir gilaus darbo su vadovų grupėmis, vedant vertybių įveiklinimo sesijas.
Apie organizacijų vertybes ir kultūrą konsultuoju jau vienuolika metų. Tačiau sesijas, kuriose vadovai praktiškai mokosi vertybes įveiklinti kasdieniame darbe, vedu palyginti neseniai. Šis darbas vis iš naujo parodo, kiek daug emocinės drąsos tam reikia.
Kai apie skaičius kalbėtis lengviau
Vidurinio lygmens vadovai turi didelį poveikį organizacijos kultūrai. Jų elgesys, grįžtamasis ryšys ir sprendimai veikia visomis kryptimis: aukščiausio lygmens vadovus, kolegas vadovus ir savo komandų narius.
Vesdama sesijas, ypač verslo organizacijose, pastebiu: pokalbis apie rezultatus ir skaičius dažniausiai atrodo natūralus, savaime suprantama darbo dalis. Kalbėtis apie vertybes vieniems taip pat sekasi organiškai. Kitiems tai neįprasta, nepatogu, kartais atrodo, kad tai net ne apie darbą. Tokiame pokalbyje nelengva išbūti.
Todėl įveiklinimo sesijose po trumpos tyrimų apie vertybes organizacijose apžvalgos daugiausia laiko skiriame praktikai. Kaip suteikti grįžtamąjį ryšį kolegai, kurio elgesys atspindi organizacijos vertybes? Kaip kalbėtis, kai elgesys joms prieštarauja? Kaip atrasti savo balsą ir būdą apie tai kalbėtis su komandos nariais?
Vertybės pamažu tampa konkrečiu pokalbiu apie tai, kas vyksta tarp mūsų ir kaip dirbame.
Norime pokyčio, bet nuo kažko saugomės
Šios savaitės sesijose leidomės giliau.
Prieš susitikimus apklausoje klausėme, kuri vertybinė elgsena yra strategiškai svarbi, tačiau sunkiausiai įgyvendinama organizacijoje. Su vadovais ją tyrinėjome sudarydami asmeninius ir kolektyvinius Immunity to Change žemėlapius.
Pradedame nuo vertybinės elgsenos, kurią patys laikome svarbia. Tuomet ieškome pasikartojančių situacijų, kuriose pasielgiame priešingai, negu norėtume. Tyrinėjame, nuo kokių nemalonių patirčių toks elgesys mus saugo, kokie įsitikinimai jį palaiko.
Pavyzdžiui, norime daugiau ilgalaikių sprendimų ir mažiau vadinamųjų workaroundų — laikinų apėjimų, padedančių išspręsti šiandienos problemą, bet paliekančių jos priežastis ateičiai. Vis dėlto vėl ir vėl jų imamės.
Kas nutiktų, jeigu vadovas (-ė) nustotų taip gelbėti situaciją?
Gal kolegoms jis pasirodytų nelankstus, nepatogus, nebepadedantis? Gal tektų pasakyti, kad šįkart greitai nebus? Paprašyti daugiau laiko analizei, iškelti nepatogius klausimus apie sistemas, pirkimus ar įsipareigojimus klientams?
Norime ilgalaikių sprendimų, tačiau kartu norime išlikti kolegiški, greiti ir labai lankstūs. Kartais — tiesiog faini. Saugodami šį santykį ir savo vietą jame, vėl sukuriame laikiną sprendimą. Vėliau jį perdarome. Ilgainiui sumokame augančia sumaištimi, prastėjančia kokybe ir nepasitenkinimu.
Čia svarbu matyti ir organizacijos įprastą darbo tvarką: ar ji suteikia laiko įsigilinti? Kokius sprendimus skatina terminai ir prioritetai? Už ką vadovai sulaukia pripažinimo — už greitą situacijos išgelbėjimą ar už darbą, kuris padeda tai situacijai nebesikartoti?
Vadovų nuostatos ir organizacijos lūkesčiai kartais vieni kitiems prieštarauja. Tuos prieštaravimus verta patyrinėti kartu.
Jokūbo piligrimų kelią žyminti kriauklė Vilniuje
Nusileisti po kasdienio darbo paviršiumi
Dalis kultūros matoma kasdien: kaip priimame sprendimus, reaguojame į klaidas, kalbamės ir bendradarbiaujame. Po šiuo paviršiumi lieka ne visada įvardyti lūkesčiai, baimės ir įsitikinimai.
„Jeigu atsisakysiu, atrodysiu nelankstus.“
„Jeigu paprašysiu daugiau laiko įsigilinti, nepadarysiu naujų sprendimų, užsakymų, o pas mus įvertinimo sulaukia tik tai, kas nauja.“
„Jeigu būsiu nepatogus, nukentės mūsų santykis.“
Tai galimos nuostatos, kurias verta išsirašyti ir patikrinti. Kol jų nematome, sunku suprasti, kodėl nuoširdus noras keistis taip dažnai nesutampa su tuo, kaip iš tikrųjų elgiamės.
Toks tyrinėjimas reikalauja drąsos. Tenka pripažinti savo pažeidžiamumą, pamatyti, ko saugomės, ir pasvarstyti, kiek ši apsauga mums kainuoja.
Šios savaitės darbas su vienos organizacijos vadovais buvo kažkuo panašus į piligriminę kelionę. Kelias vietomis sunkus, reikalaujantis sustoti, nusileisti į slėnį ir prabristi apsemtą kelio dalį. O pakeliui kaip kokiame Jokūbo kelyje renkamos kriauklės — mažos, asmeniškai svarbios įžvalgos apie save ir savo vaidmenį organizacijoje.
Šiame darbe ir man reikia drąsos
Tokios sesijos gali būti emociškai sunkios. Dalį laiko skiriame tam, kas nepavyksta ir trukdo, nors norėtume veikti kitaip. Skubančioje organizacijoje pats kvietimas sustoti ir reflektuoti gali kelti susierzinimą.
Sulaukiu ir aštrių komentarų: kam to reikia? Kartais įvertinimo anketoje pamatau trejetą.
Tada jaučiu baimę.
Man svarbu suprasti, kas slypi už tokio vertinimo, tačiau beveik visada komentarų laukelis prie jo būna tuščias. Tada svarstau: gal nepakankamai aiškiai susiejau procesą su dalyvių kasdieniu darbu? Gal tempas buvo netinkamas? Gal susidūrėme su tema, prie kurios šiuo metu sunku priartėti? Gal nepakankamas pasirengimas priimti tokią temą? Gal nelengva kolegų akivaizdoje parodyti savo abejones ir pripažinti, kad tuo pat metu ir bendradarbiaujame, ir konkuruojame? Ir man pačiai reikia išbūti nežinant atsakymo.
Skaitydama Jurgos Dapkevičienės „Pabaigų meną“, sustojau prie minties, kad baimės priešingybė yra ne drąsa, kaip esame įpratę manyti, o meilė. Ši mintis man pasirodė artima. Galvojau, kiek daug galime padaryti iš meilės žmogui, santykiui, svarbiai temai ir savo misijai.
Per vienuolika metų išlaikiau meilę šiam darbui. Man rūpi, kad vidinis žmogaus pasaulis, vertybės ir kultūra turėtų vietą profesiniame gyvenime. Kad apie juos galėtume kalbėtis ir tuomet, kai nepatogu.
Akimirka iš kelionės Patagonijoje. Šiame darbe ir pati esu keliautoja.
Kartu mokausi priimti, kad šiame darbe ir pati negaliu visiems patikti. Galiu lydėti dalyvius, atspindėti tai, ką pastebiu, padėti tyrinėti. Atsakau už proceso vedimą, savo intervencijas ir tai, kaip reaguoju į dalyvių patirtį. Tačiau negaliu iš anksto numatyti ar valdyti visų jų atradimų ir patiriamų emocijų.
Ir man tenka drauge išbūti su kartais nemaloniais atradimais apie tai, kaip iš tikrųjų dirbame ir kokius santykius kuriame. Gebėjimas kartu išbūti ir apmąstyti tai, ką pamatėme, gali atverti galimybę gilesniam pokyčiui.
Čia atpažįstu tą pačią dilemą, kurią tyrinėjame su vadovais: kaip likti ištikimai tam, ką laikau svarbiu, kai kartu labai norisi būti mėgstamai ir gerai įvertintai.
Ką parsinešame iš kelionės
Šiandien skaitau šios savaitės sesijų dalyvių komentarus. Apibendrindama jų mintis, išskirčiau kelis svarbius atradimus:
- Pokyčiui reikia gebėti būti ne visiems maloniu vadovu ir priimti, kad kartais kažką nuvilsi.
- Svarbu atpažinti savo vidines nuostatas ir tai, kaip jos palaiko pasipriešinimą pokyčiams ir naujoms vertybėms.
- Vertybių įveiklinimas reikalauja emocinės drąsos.
- Pajutau dėkingumą perskaičiusi šį: „Labai dėkoju tau, kad šioje augimo kelionėje, vedi mus su rūpesčiu, kantrybe ir meile“.
Šiose mintyse matau kelionėje surinktas kriaukleles. Negaliu iš anksto numatyti, kokias įžvalgas kiekvienas atras ir ką iš šios kelionės pasiims.
Toliau laukia kasdienis darbas: kitas pokalbis, sprendimas, situacija, kurioje vėl norėsis pasielgti įprastai. Galbūt tada pavyks pastebėti, nuo ko saugomės, ir išbandyti kitą būdą.
Man tai ir yra prasmingas būdas paminėti Pasaulinę vertybių dieną: skirti laiko pamatyti, ko iš mūsų pareikalauja gyvenimas pagal vertybes.
Nuotrauka:
Nuotrauka su kriauklele – tai Šv. Jokūbo piligrimų kelią žyminti kriauklė Vilniuje. Šaltinis>>>
Taip pat kviečiu skaityti/klausyti:
Kai pažįstama teritorija tampa nauja: tapatybės kaita organizacijoje
T karta: gebėjimas išbūti neapibrėžtume ir valdyti organizaciją pokyčių akivaizdoje
Kultūrų ir vertybių karas. Evoliucijos ir involiucijos susidūrimas.
