Autorė Jurgita Gaukštė
Kas valdo laiką?
Praėjusią savaitę teko praleisti daug laiko kelyje ir mane sudomino podkastas apie laiką. Klausydamasi vis galvojau: kas yra laikas organizacijoje – kas jį valdo ir ką tai pasako apie autoritetą? Technologijų istorikas Davidas Rooney, knygos About Time autorius, pasakoja, kaip laiką matavome, kam jis priklausė ir kaip tai keitė žmonių gyvenimą. Dalinuosi tuo, kas man pasirodė įdomu:
⏳ Senovės Egipte žynys ir astronomas dažniausiai buvo tas pats asmuo. Laiko matavimo atsiradimą paskatino konkreti motyvacija, kaip užtikrinti, kad žmonės išlaikytų tam tikrą maldos ritmą, kad jie pabustų rytinei maldai saulei tekant ir prisimintų pasimelsti saulei leidžiantis. Taip para buvo padalinta į 12+12 valandų ir sutelkė žmonių grupę bendrai maldai. Laikas priklauso Dievui, buvo sakoma, todėl nešvaistykit jo veltui, skirkite maldai.
⏳ 263 m. pr. Kr. Sicilija turėjo saulės laikrodį Katanijoje. Įsiveržus romėnams tuometinis Romos konsulas parsivežė tą saulės laikrodį ir pastatė šį karo trofėjų Romoje forume, iškėlė ant paaukštinimo, kad visi matytų. Tai sukėlė nemažai pasipriešinimo. Pagal gamtos ritmą gyvenančių žmonių diena staiga buvo padalinta į dvylika dalių, laikas tapo viešas. Amfiteatruose vaidinamų pjesių tekstuose atsirando pasipiktinimas laiku, kuris pradėjo valdyti žmonių gyvenimus.
⏳ Po keliolikos šimtmečių atsirando mechaniniai bokšto laikrodžiai, iškilę aukščiau visų pastatų, įtvirtinantys institucijos galią. Laikrodžiai vis labiau ėmė reguliuoti darbą, tapo disciplinos ir ekonomikos pagrindu. Benjamin Franklin frazė „Remember that time is money“ pakeitė esmę, kam priklausė laikas. Industrializacijos ir kapitalizmo kontekste laikas priklauso tam, kam priklauso fabrikas, pinigai, galia. Laikrodis nustato, kada ir kiek dirbantis žmogus pietaus, ir užtikrina, kad likusios jo valandos nebūtų iššvaistytos.
⏳ D. Rooney pasakoja apie Britų kolonialistus, kurie nuo XIX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos pradėjo statyti bokšto laikrodžius savo kolonijose, kad griežčiau diegtų savo discipliną ir valdžią. Vienoje iš kolonijų Indijoje buvo pastatytas bokšto laikrodis su karūna. Karūna kažką priminė, ir atidžiau patyrinėjus, paaiškėjo, kad ji atrodo taip pat, kaip tuometinės karalienės Viktorijos karūna. Taigi bokšto laikrodžiai tapo autoriteto, galios, valdžios įtvirtinimo simboliais. Kartu bendras laikas tapo labai svarbiu žmonijos progreso pagrindu.
⏳ Vis tik ne visada laiką nuleisdavo iš viršaus. Įdomi Rajabai Clock Tower istorija. 1883 m. Bombėjaus universiteto senate buvo sprendžiama, kokį laiką turi rodyti bokšto laikrodis. Juk jeigu tai Bombėjaus laikrodis, jis turi rodyti Bombėjaus laiką. Balsuojant Bombay Time laimėjo 34 balsais prieš 7. Taip buvo pasipriešinta kolonijinės valdžios diegiamam Madras Time. Laikas buvo tam tikras bendruomenės susitarimas.
Klausydamasi vis galvojau: o kas valdo laiką mūsų organizacijose? Ir ką apie autoritetą pasako tai, kieno kalendorius nugali?
Time Territory Task
Grupių santykių tradicijoje patirtinės lyderystės konferencijos mokymosi erdvę apibrėžia trys dalykai – Time–Territory–Task: laikas, teritorija ir užduotis. Aišku, kiek trunka darbo-mokymosi diena ir atskiri renginiai, kokioje erdvėje visa tai vyksta ir kokia yra užduotis – dažniausiai per patirtį tyrinėti lyderystę, autoritetą ir vaidmenis. Time–Territory–Task – tai ribos, kurios kartu sukuria erdvę autonomijai. Kai aišku, kiek turime laiko, kur dirbame ir kokia mūsų užduotis, žmonės gali imtis iniciatyvos ir remtis savo autoritetu.
Mano darbe labai svarbūs tie trys T. Kiekviena užklausa dėl mokymų ar konsultavimo, kiekvienas kvietimas dirbti projekte prasideda nuo Time ir Territory. Ar galiu tuo laiku, ar sugebėsiu atvykti į tą vietą, ar tai būtų Singapūras, Olandija, Vilnius ar Ryga. Laikas labai svarbus ir tuo, ar įmanoma per duotą laiką padaryti užduotį. Pavyzdžiui, jeigu kreipiasi ir prašo per pusę dienos padėti išsigryninti vertybes, atsisakau tokio projekto. Tiek laiko nepakanka jokiam gilesniam darbui.
Rosalind Fox Solomon, 1974
Nusivylimas ir visagalybė
Bet kodėl kartais taip sunku pasirinkti, kam skiriame konkretų laiką ir vietą – kas tampa prioritetu, o kam tuo metu pasakome „ne“? Gal problema ne kalendoriuje. Gal sunku pakelti nusivylimą, kad negalime turėti visko?
Mano kolega iš Grupių santykių draugijos Tomas Rakovas dalinasi įspūdžiais iš Group Analytic Society International simpoziumo Atėnuose. Man surezonavo, kaip jis rašo apie simpoziume tyrinėtą nusivylimo temą. “Nusivylimo (disappointment) priešingybė yra ne viltis, o visagalybė (…). Kol nesugebame nusivilti, tol gyvename magiškoje iliuzijoje, kad viskas gali būti idealu, vienpusiška, o jei negražu, – tai pakeičiama, tobulinama, kontroliuojama. Praktikuoti nusivylimą reiškia gebėti jį pakelti, mąstyti ir kalbėtis apie nepateisintus lūkesčius, svarstyti apie alternatyvas išlaikant ryšį (…). Apmąstytas nusivylimas gali vesti prie tobulėjimo ir pokyčių”.
Dirbdama su grupėmis organizacijose pastebiu, kaip sunku priimti, kad kartais organizacijose ne visus ambicingus tikslus pavyksta pasiekti. Kartais visi kambaryje žino, kad tikslas su turimais resursais ir per likusį laiką nebepasiekiamas, bet apie tai kalbėti vis tiek neįmanoma.
Atrodo, nelengva priimti, kad žmogus turi ribas. Laikas yra ribotas – tiksliau, laikas ir yra viena iš ribų. Nepaisant to, pažįstu vadovų, kurių kalendoriuose tuo pačiu metu yra po du ar tris susitikimus. Turbūt ir jūs tokių pažįstate.
Įsivaizduokite situaciją. Darbuotojas įgalinamas vesti organizacijai svarbų projektą. Jam suteikiamas autoritetas suburti kolegas, o darbui skiriamas visos dienos workshopas. Tačiau workshopo metu trečdalis jame dalyvaujančių vadovų išeina į kitą online susitikimą. Likusieji tuo metu ruošiasi kitam darbo etapui, o grįžę vadovai, šį etapą praleidę, tikisi toliau lygiavertiškai dalyvauti procese.
Time–Territory–Task yra tarsi konteineris užduočiai atlikti. Turime sutartą laiką, vietą ir užduotį. Kai pradedame fragmentuoti laiką, išeiti ir grįžti į bendrą darbo erdvę, keičiasi ne tik darbo efektyvumas, susikūrusi atmosfera, keičiasi ir santykis su autoritetu.
Kokią žinutę apie projekto vadovo autoritetą siunčia toks elgesys?
Žinoma, mastelis ir istorinis kontekstas nepalyginami, tačiau galios mechanizmas man primena Rooney pasakojimą apie kolonijose statytus bokšto laikrodžius. Į vieną laiko sistemą įvedamas kitas, galingesnis laikas. Tarsi sakoma: mes autorizavome tave vesti šį procesą, tačiau yra kitas laikas ir kitas autoritetas, kuriam prireikus tavo kuriamos ribos nustoja galioti.
Gal už viso to slypi esmingesnis sunkumas – priimti savo ribotumą. Neatsitiktinai tiek daug fantazijų apie laiko mašinas paliečia žmogaus santykį su mirtingumu: su tuo, kad laikas ir gyvenimas turi ribą. Tenka nusivilti, kad pasaulyje, kai daugelis gali viską, kai ambicijos neturi ribų, vis tik su tais ribotumais tenka susidurti.
Kalbamės namie apie tai, koks mūsų rugsėjis. Mano vyras sako: „Pastebėjau, kad ruduo intensyvus, bet nieko nebegirdžiu apie tavo studijas.“
Iš tikrųjų, jų beveik nėra. Šį semestrą pasirinkau pusę studijų krūvio. Užtrukau porą metų, kol supratau, kad negaliu turėti visko vienu metu. Šį rudenį dirbu keliuose prasminguose ir daug energijos reikalaujančiuose projektuose. Džiaugiuosi, kad padariau jiems vietos.
Prisipažinsiu, kurį laiką jaučiau nusivylimą. Kad nespėju. Kad nepavežu. Ir tą nemalonų klausimą: kodėl kiti gali?
Vakar atsidarau Instagram ir skaitau Beatos Nicholson sakinį: „Negali gyvenime turėti visko, bet gali turėti daug.“ Ji pasakoja nusprendusi, kad visas TV sezonas jai yra per daug, todėl pasilieka pusę.
Pagalvojau – aš irgi. Pilnas VU psichologijos studijų krūvis šiuo metu man yra per daug. Pasilieku pusę.
Ne todėl, kad kita pusė nesvarbi. O todėl, kad pasirinkdama ją turėčiau atsisakyti kažko kito, kas man taip pat svarbu – pavyzdžiui, darbo su organizacijomis, kuriame kartais pavyksta prieiti prie tikrų, nelengvų klausimų: pamatyti dramblį kambaryje, reflektuoti savo lyderystės praktiką ir organizacijos kultūrą, kalbėti apie tai, kas nepavyksta, nekaltinant ir nepabėgant.
Ir pastebiu įdomų dalyką. Nusivylimas gali atnešti ne tik liūdesį. Kartais kartu ateina palengvėjimas.
Nebūtina būti visur. Nebūtina spėti visko. Nebūtina visur laimėti.
Galima turėti ne viską – ir vis tiek turėti daug. Galima sąmoningiau pasirinkti, kam skirti savo ribotą laiką, ir tuos dalykus daryti su didesniu atsidavimu.
Kas tada valdo laiką?
Nežinau, ar brandus santykis su laiku apskritai yra jo valdymas. Gal veikiau gebėjimas pripažinti jo ribą.
Negaliu būti dviejuose susitikimuose vienu metu. Organizacija negali turėti dešimties vienodai svarbių prioritetų. Grupė negali per pusdienį atlikti darbo, kuriam reikia dviejų dienų.
O vadovo autoritetas kartais pasireiškia ne gebėjimu į kalendorių sutalpinti dar vieną susitikimą, bet gebėjimu pasakyti: šitam skiriame laiką, o šitam – ne.
Galima neturėti visko ir vis tiek turėti daug.
Tik tenka pasirinkti, kam savo ribotame laike padarysime vietos.
Nuotrauka:
Rosalind Fox Solomon, Mrs. Ova Heggi and her Mannequin, Chattanooga, Tennessee, 1974.
Klausytas podkastas:
Sasha Sagan, Strange Customs – „Bill Nye—The Rhythm“. Pokalbis su mokslo komunikatoriumi Billu Nye ir technologijų istoriku Davidu Rooney, knygos About Time: A History of Civilization in Twelve Clocks autoriumi. 🎧 Spotify >>>
Taip pat kviečiu skaityti/klausyti:
Banginių dainos ir organizacijos kultūra: ką iš tikrųjų turime bendro?
T karta: gebėjimas išbūti neapibrėžtume ir valdyti organizaciją pokyčių akivaizdoje
Kultūrų ir vertybių karas. Evoliucijos ir involiucijos susidūrimas.
