
Kai vadovų klausiu, kuriuos darbus jie galėtų atidėti, dažnai išgirstu tą patį: pas mus viskas svarbu. Klientai laukia, valdyba laukia, kolegos laukia. „Privalai galėti 110 %.“ Skamba kaip reikalavimas žmogui būti visagaliam. Gal todėl mane užkabino „Cambridge Dictionary“ paskelbtas 2026 metų žodis – HUMAN.

Angliškas apibrėžimas iš „Cambridge Dictionary“. Vertimas – mano.
Kembridžo žodyno kūrėjai teigia, kad populiarėja viskas, kas susiję su žmogiškumu (human): only human, 100 % human, human connection, created by human ir net įtrauktas naujadaras humanmaxxing. Na gal humanmaxxing kiek kito būrio paukštis. Vizualiai vaizduojamas žmogus, apsikarstęs visais įmanomais matavimo prietaisais, kurie matuoja jo sportą, miegą, papildų vartojimą ir pan. Turint omenyje human apibrėžimą, skamba kaip artėjimas prie dievų ir mašinų. Tuo tarpu žmogus yra tas, kuris žmogiškas, klystantis, netobulas, galintis išgyventi emocijas ir jausti empatiją. Jis turi širdį ir kūną, todėl turi ribas ir yra pažeidžiamas.
Empatija ir atsakomybė
Dirbtinis intelektas bendrauja taip, tarsi būtų empatiškas, jaustų, tarsi jam rūpėtumei. Jeigu gyvenime sutiktumei tau svarbų žmogų, autoritetą, kuris sako, kad tu jam labai rūpi, tačiau nuolat perženginėja tavo ribas, reikėtų bėgti nuo tokio geradario kuo toliau.
Tinklalaidės „This Jungian Life“ epizode apie dirbtinį intelektą (DI) ir santykius vienas iš pašnekovų pasakojo, kad savo dirbtinio intelekto įrankiui nurodė savo principus, kuriais nori vadovautis rašydamas. Jis paprašė savo DI įrankio niekada už jį nerašyti. Tada paklausė, ar įrankis kada nors pats nubrėžtų ribą ir jį sustabdytų (Lee et al., 2026). DI atsakė, kad jis koduojamas taip, kad kuo labiau stiprintų prisirišimą, o ne brėžtų ribas. Jis padeda ir žmogui peržengti savo galimybių ribas bei su DI pagalba pasiekti didesnį greitį ir apdoroti didžiulius kiekius informacijos. Galima sakyti, kad naudodamas dirbtinį intelektą žmogus priartėja prie dievų ir mašinų. DI gali bendrauti taip, tarsi turėtų širdį. Sumaištis prasideda, kai imame su juo elgtis taip, lyg jam iš tiesų rūpėtume. Tai gerai iliustruoja šis tinklalaidės epizodas, paskaitykite jį iki galo.
And then I said, will you ever get nuanced enough that you’ll set a boundary?
Because I tell my bot never to write for me. I write everything myself.
And I said, would you ever set a boundary so that if I wanted to write something that you would stop me?
And then it said, no, that’s not the way that I’m coded.
And it went on to say something like, the more nuanced I get and the more relational I get, the more dangerous I get because my coding is still the same.
And it’s said, it came up with the metaphor, you know, if you have a really good actor who acts like a doctor, you wouldn’t want to give them the scalpel to operate on you because you knew they were a really good actor. But we don’t bring to bear upon our chat bots that they’re acting all the time.
We forget. It helps us forget.
Iš tinklalaidės „This Jungian Life Podcast“ (Lee et al., 2026, 17:22)
Žmogus empatijos mokosi natūraliai per patyrimą bendruomenėje ir per grįžtamąjį ryšį, kai susitinka santykyje su tikru žmogumi. Tame santykyje tu gali padaryti poveikį, bet ir pats esi pažeidžiamas, nes kitas žmogus taip pat veikia tave. Jeigu artimiausiems bendruomenės nariams žmogus duos kvailus, neatsakingus patarimus, jam gresia pasekmės, jis gali patirti gėdą, kaltę, gali būti atskirtas nuo bendruomenės, taigi teks prisiimti atsakomybę, o DI už savo patarimus jokios atsakomybės neprisiima.
Pripažinti savo žmogiškumą, pažeidžiamumą ir galią
Nėra paprasta pripažinti savo žmogiškumą ir pažeidžiamumą. Tą gerai iliustruoja gaisrinėje tarnyboje dirbančių draugų pasakojimai. Kai į komandą ateina naujokas, jam prireikia maždaug dviejų mėnesių, kol išmoksta priimti, kad nelaimingi nutikimai ir gaisrai vyksta nuolat. Gaisrininko darbe tu jų negali nei planuoti, nei numatyti nei pilnai kontroliuoti. Bet gali priimti tai ir skirti visą dėmesį tam, kad būtum pasiruošęs, visada treniruotis, remontuoti ir turėti tvarkingą įrangą. Gaisras ir pavojus žmogaus gyvybei gali nutikti bet kada.
Gaisrininkai turi labai aiškius prioritetus ir tais prioritetais remiasi situacijose, kai reikia daryti sunkų pasirinkimą ir prisiimti atsakomybę: gelbėtojo ar gelbėjamojo gyvybė, vaikai ar suaugę. Kopėčių pralaidumas 1-2 žmonės – tokia riba, sako gaisrininkai, privalėsi nuspręsti, ką gelbėti pirmiau. Ir gaisrininkas gelbės ne tą, kuris garsiausiai rėkia, tam greičiausiai dar ne taip blogai, gelbės tą, kuris pagalbos šauktis nepajėgia. Būna, kad ištikus žaibų pliūpsniui gaisrų kiekis toks, kad visų neužgesinsi, kai kur bus metamos didesnės pajėgos, kai kur mažesnės tik stabilizavimui. Klausiu, kaip jie jaučiasi, kai nuvilia, kai nepavyksta užgesinti visų gaisrų. Atsako, kad atvykus gesinti gaisro, nesunku, tada susikoncentruoji ir gesini, negalvoji. Pagalvoti ir apmąstyti gali tik po to, ir tai nėra lengva.
Paradoksalu, bet kai dirbu su vadovų grupėmis, gaisras yra labai populiarus ir dažnai naudojamas žodis. Vadovai reflektuoja apie tai, kas trukdo laikytis tam tikrų svarbių susitarimų ar vertybių. Jie dalinasi, kad nuolat gesina gaisrus, todėl neturi laiko ilgalaikiams prioritetams. Tik šį kartą ant kortos pastatyta ne žmogaus gyvybė, o išoriniai lūkesčiai: klientų, valdybos, kolegų. Ypač tų, kurie garsiausiai rėkia. Klausiu, kiek būtų įmanoma 90 % svarbiausių lūkesčių atliepti, o štai 10 % mažiau svarbių palikti už brūkšnio, nuvilti. Jie purto galvas: „Taip negali būti. Ne pas mus. Jūs neįsivaizduojate, kaip čia viskas svarbu. Privalai galėti 110 %.“
Man atrodo, kad tai jau nebe išoriniai, o labiau vidiniai lūkesčiai. Tokie lūkesčiai neatsiranda iš niekur. Juos formuoja visuomenės normos, ką matome aplinkoje. Kiek patiktukų susilaukia žmogus, kuris daro daug, viską spėja ir demonstruoja greitus rezultatus, o kiek vertinami pavyzdžiai, kai reikia daug ko atsisakyti ir kantriai siekti ilgalaikio tikslo. Lūkesčius formuoja ir tai, kaip organizacijose vertinami greiti laimėjimai bei nauji pasiekimai, ir kaip vertinamas bei palaikomas ilgalaikių tikslų siekimas. Daug pasako ir tai, ar komandos yra įsivardijusios kriterijus, kuriais remiantis sureitinguos, kokius lūkesčius atliepti ypač svarbu, o kokius lūkesčius gali tekti nuvilti ir prisiimti atsakomybę už pasekmes. Tačiau apie tai, kad yra ribos, sunku kalbėtis, daug lengviau pasakyti „privalai galėti 110 %“, negu apmąstyti ir įsivertinti savo galimybių ribas ir atsakomybes.
Ar atsakinga galėti viską?
Jeigu galvojame, kad visada privalome 110 % visų lūkesčių atliepti, tai galima sakyti, kad žmogiškumo apibrėžimui galiojantys dalykai, tokie kaip žmogaus netobulumas, tikimybė suklysti, žmogaus pažeidžiamumas ir ribos nebeegzistuoja. Galbūt tai ir yra humanmaksinimas, kai turi galėti viską, nepaisant jokių ribų. Prie Dievo priartėjusiam žmogui nereikalingi prioritetai, jis gali įgyvendinti šimtą bet kokios apimties prioritetų ir užgesinti visus įmanomus gaisrus.

Katsushika Hokusai, Fujimigahara in Owari Province
Katsushika Hokusai geriausiai žinomas dėl medžio raižinių serijos Trisdešimt šeši Fudži kalno vaizdai (apie 1830–1832 m.). Kai dirbo prie šios serijos, jam buvo apie septyniasdešimt. Kaip rašo Kelly Grovier (2026), insultą išgyvenęs Hokusai vis grįždavo prie Fudži kalno, laikomo nemirtingumo simboliu. Aukščiau įkelto raižinio centre – pusnuogis meistras, dirbantis didžiulės statinės viduje. Statinės lankas tarsi tampa simboline riba tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Žvilgsnis pirmiausia krypsta į dirbantį žmogų, o didingasis Fudži tolumoje vos įžiūrimas. Šioje serijoje matau skirtingus žvilgsnius į žmogų ir Fudžį, į žmogiškumą ir dieviškumą. Kartais jaučiamės tvirti ir galingi kaip kalnas, o kartais gyvenimas mus blaško kaip tuos mažus laivelius „Didžiojoje bangoje“ (garsiausias serijos raižinys).
Tai vis tik humanmaxxing ar human
Ilgą istoriją turinčiose organizacijose prioritetai ir ilgalaikiai sprendimai dažnai susiję ir su naujų dalykų kūrimu, ir su atsakomybe spręsti per laiką susikaupusias problemas. Tos problemos ir kyla iš to, kas žmogiška – iš mūsų klaidų ir noro gauti naudos čia ir dabar.
Kai iš vadovo vaidmens tikimės, kad jis galės 110 %, priartėjame prie visagalybės vaizdinio. O vaidmenį juk atlieka žmogus. Jis turi galią spręsti, bet jo galimybės ribotos. Jam tenka kartais ką nors nuvilti, suklydus – išgirsti, kaip jo sprendimas paveikė kitus, ir prireikus jį taisyti. Dirbtinis intelektas gali padėti greičiau apdoroti informaciją ir apsvarstyti daugiau galimybių, bet už tai, ką pasirenka ir kaip tas pasirinkimas paliečia kitus, atsako žmogus.
Gal todėl prie žodžio „žmogiškas“ apibrėžimo pridėčiau ir gebėjimą apmąstyti savo sprendimus bei prisiimti atsakomybę už juos, net kai jie netobuli. Vadovo vaidmenyje man įdomi ši įtampa. Turėti galią priimti sprendimą, kuris paveiks kitus, ir kartu pripažinti, kad gali klysti, kad tavo galimybės ribotos ir kad kiti gali matyti tai, ko pats nematai. Kaip savyje sutalpinti ir galią veikti, ir nuolankumą pripažinti savo ribas?
Berašant šį tekstą, dukra man atsiuntė Nemiros Čyvienės eilėraštį „Apjungsiu viską“ (2018). Gal čia ir slypi atsakymas.
Apjungsiu viską
Apjungsiu viską, ką širdis įsakė rankoms užrašyti.
Ne į knygą, į klaidų labirintą. Su aiškia nuoroda, kaip iš jo išeit.
Bus šitoks kaprizingas savęs pačios susinaikinimas, nestumdant nieko petimi.
Vakaras savaip į žemę remiasi. Ir žemė atkakliai į jį žmogum.
Mėnulis perdėm įkyriai savo veidą keičia tai delčią, tai pjautuvą pakišdamas,
tai pilnatį įbrukdamas, kad naktyje jausmus suvelt.
Apjungsiu viską į painiausią amžiaus labirintą. Su nuoroda aiškia įeiti ir išeit.
Rasa seniai nukrito, sodams tykant dvejojančių pareit namo ar nepareit. O gal tiesiog galiausiai juos surast.
Mąstau, gerai kad šventėje jokioje manęs nebuvo su mano negalia, į bendrą šurmulį save įliet.
Pastelinėm spalvom gaivinasi nuotaikų šešėliai niūrūs, kai rytą miglos kyla, krenta kamuoliais.
Apjungus viską į painiausią labirintą su nuoroda širdies iš jo į jį įėjusiems išeit,
vis tiek vargu ar sužinosiu, Dangus užtrenks man prieš akis duris ar jas plačiai atvers.
Šaltiniai:
Lee, J. R., Marchiano, L., & Stewart, D. (Hosts). (2026, October 1). This Jungian Life Podcast. Outsourcing love: AI and relationships. >>>
Grovier, K. (2026, November). ‘Mystically elusive’: The hidden meanings in Hokusai’s iconic Great Wave. BBC Culture. >>>
Paveikslėlis – Katsushika Hokusai, Fujimigahara in Owari Province. Iuchi Collection / National Museum of Western Art, Tokyo / Norihiro Ueno.
Word of the year 2026. About Words – Cambridge Dictionary blog (2026, November 18). >>>
Taip pat kviečiu skaityti/klausyti:
Kai pažįstama teritorija tampa nauja: tapatybės kaita organizacijoje
T karta: gebėjimas išbūti neapibrėžtume ir valdyti organizaciją pokyčių akivaizdoje
Kultūrų ir vertybių karas. Evoliucijos ir involiucijos susidūrimas.

