„Mūsų troškimas būti mėgstamiems kitų, siekis išvengti konfliktų, noras būti suprastiems – neleidžia rimtai įsiklausyti į balsą, sklindantį iš vidaus“
„Nereikia leistis formuojamam aplinkinių – tai vienas aiškiausių dvasinių tikslų, tačiau jo laikytis bene sunkiausia: kaip išlikti atviram tam, ką žmonės jums jaučia, tačiau nepasiduoti jų nuomonei apie jus. Negalime gyventi taip, kad mūsų neveiktų kiti, tačiau tikrai esame tik tada, kai leidžiamės iš vidaus formuojami meilės ir tiesos. Mūsų troškimas būti mėgstamiems kitų, siekis išvengti konfliktų, noras būti suprastiems – visi šie ypatumai mus išblaško ir neleidžia rimtai įsiklausyti į balsą, sklindantį iš vidaus“, – sako M. Nepo.
Praradau laiko pojūtį klausydamasi Rūtos Meilutytės audio interviu su žurnalistais iš Nanook.lt, šiuolaikinės žurnalistikos pasakojimų platformos. Rūta kalba apie laikotarpį, kai penkiolikos tapo pasaulio čempione. Kai būdama paauglė tapo tuo, ką norėjo joje matyti kiti. Netikėtai Rūtai buvo įteikta pasaulio čempionės rolė.
Jos istorija primena mitologo Joseph Campbell „Herojaus kelionės“ idėją. J. Campbellas sako, kad visų herojų istorijos yra istorijos apie transformaciją. Herojus gauna kvietimą iškeliauti ir palikti savo įprastą gyvenimą. Patekęs į naują pasaulį ir susidūręs su iššūkiais galiausiai jis susitinka su savo vidiniu herojumi, kitaip tariant su savimi. Tai transformacijos esmė, atrasti savo tikrąją prigimtį, autentiškąjį AŠ, buvimo esmę, nesvarbu kaip pavadinsite. Augimo procesas, per kurį tenka praeiti herojui savotiški jį įgalina.
Turime „paleisti“ tai, ko iš mūsų tikisi tėvai, kokias vertybes jie mums skiepijo
Pagal R. Barrett – transformacijos lygmuo – vienas svarbiausių sąmoningumo lygių, iš kurių veikiame gyvenime. Vykstant transformacijos procesui siekiame įtvirtinti asmeninės galios pojūtį, leisti sau ir pasauliui išgirsti savo autentišką balsą. Tačiau turime „paleisti“ savo poreikį susieti save su socialine aplinka, ko iš mūsų tikisi tėvai, artimieji, visuomenė, kokias vertybes jie mums skiepijo. Svarbu pasitikėti, kad pasaulyje man bus vietos nepaisant to, kad pasirenku gyventi pagal savo vertybes ir tai, kuo tikiu. Kad vis tiek priklausysiu sau ir man svarbių žmonių ratui. Kad išgyvensiu ir, būdamas savimi būsiu kažko vertas ar verta.
Reikia drąsos pasipriešinti tam, kaip mus mato kiti, ir stiprybės neslėpti tikrojo savęs
„Šalis nori turėti savo herojų“, – filme „Rūta“ kalbėjo Marijonas Mikutavičius. Visos šalies svajonės, lūkesčiai, dėmesys, atrodo, pasiglemžė Rūtą-plaukikę, ir nepaliko vietos jai pačiai. Mane įkvėpė Rūtos drąsa pranešti apie plaukikės karjeros pabaigą. Savo identiteto paieškos procesas reikalauja drąsos pasipriešinti tam, kaip mus mato kiti, pasakyti NE tam, kas mes nesame, arba DAUGIAU NEBESAME. Tokiu būdu paliekame daugiau vietos mums svarbiems dalykams. Arba kaip dainuojama filmo garso takelyje „We are strong enough not to hide” – mes pakankamai stiprūs, kad nesislėptume. Kad neslėptume nuo pasaulio savo tikrojo balso, veido, savęs. „As we run, time loses us” – laikas bėga ir galbūt per mažai to laiko, kad gyventume ne savo gyvenimą.
Kaina, kurią susimoka herojus už populiarumą
Šveicarų profesorius Jack Wood, su kurio komanda kartais dirbu EMBA lyderystės programose, pasakoja, kuo skiriasi herojus nuo įžymybės (angl. celebrity). Įžymybę pasiglemžia jos rolė, žmogus rolės nebekontroliuoja, o tampa priklausomas nuo jos. „Nors Žemę veikia visos joje gyvenančios būtybės, ji niekada nesiliauja suktis apie savo ašį, jos centre liepsnojančią ugnį“, sako M. Nepo. Praradę savo centrą, ašį, prarandame ir ugnį, norą gyventi. Asmenybė ima nykti, tarsi dirbtume ir spaustume derlių iš mažyčio plotelio, vietoje to, kad naudotume didelį derlingos žemės plotą, esantį mumyse. Rūtos pasakojimas man primena įžymybės istoriją, kai ji kalba apie socialiniuose tinkluose daug sekėjų turinčią plaukikę Rūtą, žiniasklaidos ir žmonių dėmesį tai jos daliai, ir savotišką ignoravimą jos kaip žmogaus. Kalba apie depresiją apėmusią ėmus gesti vidinei ugniai. Laimė, kad noras gyventi mums įgimtas, ir net melancholijos pilkumoje, jis mus kviečia pabusti. „Buvau susitapatinusi su plaukikės įvaizdžiu, norėjau suprasti, kas aš esu be to“, sako Rūta. Man šie žodžiai apie drąsą paleisti didžiulę dalį savęs ir nebijoti pradėti iš naujo. Ieškoti daugiau autentiškojo savęs, kuris atliepia manuosius troškimus ir pašaukimą. Mano pašaukimą, o ne tą, ką manyje mato kiti. M. Nepo sako, kad „nors mus paveikia nepažįstamų žmonių pasakojimai ir tolumoje aidinčios vėjo nešiojamų paukščių giesmės, vis tiek randame kelią, įsiklausę į dvasios balsą, skambantį mūsų centre. Pernelyg daug prarastume, jei lauktume, kol kas nors kitas mums pasakys, kad tai, kas verčia mus judėti, yra iš tiesų tikra“.
Filmo pabaigoje skamba → Leon Somov&Jazzu daina „Get a life“.
Susigrąžinti gyvenimą – taip aš girdžiu tos dainos žodžius „get a life“. Treneris filme kalba „ji turi atrasti, kas daro ją laimingą, kas padeda mėgautis gyvenimu šioje žemėje“. Galvojau, kad palinkėsiu Rūtai susigrąžinti savo gyvenimą. Bet manau, kad ji ir taip jau tą daro.
O jeigu aukso medalį paliktume čempionams ir siektume savojo olimpo
„Ji įkūnijo tai, ko žmonės taip laukė“,- sakoma filme. Šalis nori turėti herojų per kurį galėtų išgyventi pergalę, o paskui savotišką lūkesčių neatitikimą. Šaliai reikia herojų, kurie už visus kalba atvirai apie jausmus, išgyventą melancholiją, savęs netektį ir paieškas. Šalies lūkestis – uždedamas nacionaliniams herojams tarsi nepakeliamo svorio atsakomybė vienam žmogui. O kaip būtų, jei visi susirinktume savo naštas ir patys dirbtume su savo baimėmis, olimpais ir pažeidžiamumu? Palinkėsiu, kiekvienam iš mūsų, kiekvienam lietuviui išdrįsti siekti savojo olimpinio medalio, koks jis bebūtų, nuoširdžiai būti savo pažeidžiamume ir išgyventi liūdesio akimirkas patiems. Savo, o ne herojų lūpomis kalbėtis apie džiaugsmus ir sunkumus su artimaisiais ir susigrąžinti savo gyvenimą, kad nereikėtų tautos herojams viso to išgyventi už mus.
Laimingos kelionės!
Šaltiniai:
Joseph Campbell. Herojus su tūkstančiu veidų, 2015.
Mark Nepo. Pabudimo knyga, 2012.
→ Nanook.lt podcastas „Bijojau gyvenimo, kuris nėra plaukimas. Rūta Meilutytė
→ R. Barrett. The 7 levels of personal consciousness
Taip pat apie asmenines vertybes kviečiu skaityti:
→ Užduotis: asmeninės vertybės, kad turėtume aistros gyventi