Ilgąjį Rasų savaitgalį su šeima lankėmės mano gimtinėje Žemaitijoje. Aplankėme Viliaus Orvido sodybą-muziejų prie Salantų. Lankiausi ten daug kartų vaikystėje ir paauglystėje, tačiau šį kartą buvo kitaip. Buvau daugiau skaičiusi apie patį Vilių Orvidą, savamokslį Žemaitijos skulptorių, pranciškonų vienuolį, vadinamą mistiku. Buvome vieninteliai lankytojai turbūt tūkstančio akmenų sodyboje vidury laukų. Vos įėjus pro vartus akis užkliuvo už nemažos medinės, žaliai nudažytos aukojimo dėžutės. Nustebino garsas, sklindantis iš vidaus. Dėžutė dūzgė kaip avilys, o per horizontalų aukoms įmesti skirtą plyšį laukinės bitės nešė medų. Ironiška, kad muziejaus išsaugojimui renkamos paramos dėžutė, matyt, taip ir nesulaukė. Tačiau gamtoje nėra tuščios vietos. Aukų dėžutė tapo laukinių bičių aviliu. Tarsi sakydama „atiduokite gamtai tai, kas yra jos“. Ar ne tokia buvo ir Viliaus Orvido misija, kaip jis pats sakė: „kada grįžau iš armijos, aplink čia visur vyko melioracija. Pajutau didelį sielvartą dėl melioracijos naikinamos gamtos. (…) Ir jutau labai stiprų vidinį balsą. Pasąmonės vedamas, visų pirma pradėjau iš laukų vežti akmenis…. Ryžausi bandyti suteikti meninę išraišką medžiams ir akmenims, kad jie taptų neliečiami. Sėkmė, pajutus turint Dievo dovaną, skatino mestis į darbą visomis jėgomis. Rinkau, pirkau, vežiausi, (…), traukiau išverstus medžius į sodybą, kuri pamažu virto muziejumi, vis labiau traukiančiu lankytojus.“
Viliaus Orvido istorija man priminė Ričardo Bareto (Richard Barrett) teoriją. R. Baretas vadinamas šių laikų integruojančiuoju mąstytoju (“integrative thinkers”). Savo knygose apjungęs iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamus dalykus psichologiją, dvasingumą bei mokslą, jis sukūrė “Septynių evoliucijos lygių” modelį, kuris taikomas siekiant vystyti lyderystės gebėjimus bei organizacijų kultūrą per vertybes ir sąmoningumo augimo lygius. Asmeniniu lygmeniu modelis atspindi tai, kas motyvuoja žmogų, atskleidžia jo ego ir dvasinius poreikius.
Mūsų sąmoningumas auga, kai mokomės, kaip tenkinti ego ir dvasinius poreikius nesužeisdami, neįskaudindami kitų ir atsakingai elgdamiesi aplinkos gamtos atžvilgiu.
Asmeniniu lygiu skirtingi poreikiai suskirstomi į tris stambesnes dalis: pamatiniai poreikiai, transformacijos bei augimo poreikiai.
Pamatiniai, transformacijos ir augimo poreikiai
Pamatiniai poreikiai yra pirmuosiuose lygiuose ir atspindi ego poreikius. Įprastai dvidešimtaisiais-trisdešimtaisiais gyvenimo metais žmogus yra pasinėręs į pamatinių ego poreikių tenkinimą. Jeigu asmenybė vystosi ir auga, apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus dėmesys perkeliamas nuo ego poreikių į dvasinių poreikių tenkinimą, kai vis dažniau kyla klausimas “kas aš?” – tai transformacijos lygis. Šiame etape mokomasi paleisti savo baimes, atsisakyti nuostatų ir ieškoma savo gyvenimo tikslo. Augimo poreikiai, esantys aukštesniuose lygiuose, apima dvasinius poreikius: atrasti prasmę, būti darnoje su tuo, kas esi, palikti pėdsaką pasaulyje, tarnystės poreikį. Įprastai pradedama gyventi pagal savo dvasinius poreikius pasiekus penkiasdešimtuosius-šešiasdešimtuosius gyvenimo metus.
Pusiausvyra – svarbi sąlyga siekiant ilgalaikių tikslų
Žmonės, kurie koncentruojasi išskirtinai į pamatinių poreikių tenkinimą yra pernelyg susikoncentravę į save. Jie siekia patirti laimę per tai, ką mato, užuodžia, gali paliesti. Vedami įvairių baimių jie veikia žemesniuose sąmoningumo lygiuose. Tuo tarpu žmonės, kurių dėmesys nukreiptas išimtinai į aukštesnių augimo poreikių tenkinimą, stokoja elementarių įgūdžių gyventi šiame pasaulyje. Jie dažnai nepraktiški, sunkiai prisitaikantys tiek emociškai, tiek socialiai. Jiems sunku integruoti savo dvasinį kelią į praktiškąjį gyvenimą. Harmoningam žmogui svarbu išmokti atpažinti bei tenkinti tiek pamatinius, tiek augimo poreikius. R. Baretas sako, kad toks žmogus yra pasiekęs pilno spektro sąmoningumą (angl. full spectrum consiousness). Pasiekusiam aukštą sąmoningumo lygį, atradusiam savo pašaukimą ir misiją žmogui iškyla grėsmė pernelyg susikoncentruoti tik į savo misiją, pamirštant kitus fizinius, emocinius, intelektinius bei dvasinius poreikius. Rūpintis savimi yra taip pat svarbu, kaip rūpintis kitais. Jeigu reguliariai nesimankštini, nesirūpini mityba, nepuoselėji artimų draugiškų santykių, nevertini savęs ir neatlieki dvasinių praktikų, tada veikla nebus tvari, žmogus nesugebės ilgą laiką dirbti, kad įgyvendintų savo misiją.
Viliaus Orvido asmenybėje pamačiau žmogų, labai anksti atradusį savo pašaukimą ir misiją. Jį vedė aukštesni nei pamatiniai poreikiai. Vilius Orvidas savo pašaukimą rado sulaukęs dvidešimt vienerių. Nuo gimimo tarsi neigęs materialųjį pasaulį savo silpna fizine sveikata, nesiekdamas susikurti gerovės, nesiekdamas pripažinimo, Vilius su begaliniu užsidegimu ėmėsi vykdyti savo misiją – išsaugoti gamtą gelbėjant akmenis ir senus medžius, daug dėmesio skirdamas dvasinėms praktikoms. Sodyboje lankantis sunku suvokti, kaip įmanoma sunešti į vieną vietą šitiek didžiausių, įvairiausios formos akmenų. Ar gali tai padaryti vienas žmogus per savo gyvenimą?
Tikrosios vertybės ateina iš širdies
Sodyboje man kilo įvairiausi jausmai: nuostaba, šviesa sklindanti sodyboje, bet ir begalinė kančia, kurią išgyveno Vilius dėl tuo metu naikinamos Lietuvos gamtos. Žmogui, gyvenančiam pagal savo vertybes, atradusiam savo misiją ir pašaukimą, nepaprastai svarbu pusiausvyra. Ties kraštutinumais gyvenančių žmonių, susikoncentravusių išskirtinai tik į materialiųjų dalykų bei statuso siekimą, arba atvirkščiai besirūpinančių tik dvasine veikla bei tarnyste pasauliui, veikla nėra tvari. Pastarajai grupei, man atrodo, priklausė ir Vilius Orvidas. Gaila, kad vos keturiasdešimties sulaukęs Vilius paliko šį pasaulį. Minimos įvairios versijos, kaip Vilius iškeliavo. Viena jų teigia, kad sunkaus nešulio neatlaikė širdis. Širdį čia matau ir metaforiškai. Teigiama, kad tikrosios vertybės ir pašaukimas ateina iš širdies. Žmogui svarbu siekti pusiausvyros tarp širdies/dvasios, proto ir kūno, tarp dvasinio ir materialiojo pasaulio, kad atradęs savo pašaukimą ir gyvendamas pagal savo vertybes galėtų įgyvendinti savo misiją.
„Pasilieka tik tikrosios vertybės. Pasilieka siekimas amžinybės, kad neprisirištum prie Žemės. Kad būtum Žemėj šeimininkas, bet tiktai laikinas.“ – Vilius Orvidas
Viliaus Orvido nuotraukos autorius S. Baltramaitis
